A theme of the age, at least in the developed world, is that people crave silence and can find none. The roar of traffic, the ceaseless beep of phones, digital announcements in buses and trains, TV sets blaring even in empty offices, are an endless battery and distraction. The human race is exhausting itself with noise and longs for its opposite—whether in the wilds, on the wide ocean or in some retreat dedicated to stillness and concentration. Alain Corbin, a history professor, writes from his refuge in the Sorbonne, and Erling Kagge, a Norwegian explorer, from his memories of the wastes of Antarctica, where both have tried to escape.
And yet, as Mr Corbin points out in "A History of Silence", there is probably no more noise than there used to be. Before pneumatic tyres, city streets were full of the deafening clang of metal-rimmed wheels and horseshoes on stone. Before voluntary isolation on mobile phones, buses and trains rang with conversation. Newspaper-sellers did not leave their wares in a mute pile, but advertised them at top volume, as did vendors of cherries, violets and fresh mackerel. The theatre and the opera were a chaos of huzzahs and barracking. Even in the countryside, peasants sang as they drudged. They don’t sing now.
What has changed is not so much the level of noise, which previous centuries also complained about, but the level of distraction, which occupies the space that silence might invade. There looms another paradox, because when it does invade—in the depths of a pine forest, in the naked desert, in a suddenly vacated room—it often proves unnerving rather than welcome. Dread creeps in; the ear instinctively fastens on anything, whether fire-hiss or bird call or susurrus of leaves, that will save it from this unknown emptiness. People want silence, but not that much. | Amžiaus tema, bent išsivysčiusiame pasaulyje, yra tai, kad žmonės trokšta tylos ir negali jos rasti. Eismo riaumojimas, nepertraukiamas telefonų pypsėjimas, skaitmeniniai pranešimai autobusuose ir traukiniuose, triukšmajantys televizoriai netgi tuščiuose biuruose, neišsikraunama baterija ir išsiblaškymas. Žmonių rasė alina save triukšmu ir ilgisi jo priešingybės — laukinėje gamtoje, plačiame vandenyne arba prieglobstyje, skirtame ramybei ir susitelkimui. Istorijos profesorius Alanas Korbinas rašo iš savo prieglobsčio Sorbonoje, o norvegų tyrinėtojas Erlingas Kagge semiasi įkvėpimo iš savo atsiminimų apie Antarktikos, kur jie abu bandė pabėgti, atliekas. Vis dar, kaip ponas Korbinas pabrėžia "Tylos Istorijoje", dabar, tikriausiai, žymiai mažiau triukšmo, negu buvo kadaise. Prieš pasirodant pneumatinėms padangoms, miestų gatvės buvo pilnos kurtinančio metalinių ratlankių žvangėjimo ir pasagų ant akmens garso. Prieš tai, kai žmonės noriai atsiskyrė nuo kitų mobiliaisiais telefonais, autobusuose ir traukiniuose skambėjo pokalbiai. Laikraščių pardavėjai nepalikdavo savo prekių tyliose krūvose, o garsiai juos reklamuodavo. Tą patį darė vyšnių, žibuoklių ir šviežių skumbrių pardavėjai. Teatrai ir operos buvo pilni klyksmų ir šauksmų chaoso. Netgi kaimo gyventojai dainuodavo darbo metu. Dabar jie nebedainuoja. Pasikeitė ne tiek triukšmo lygis, dėl kurio praėjusiais amžiais taip pat skundėsi, kiek išsiblaškymo lygis, užimantis erdvę, kurią turi užimti tyla. Atsiranda kitas paradoksas, nes, jai įsiskverbus į pušyno gylumą, plyką dykumą, staigiai atlaisvintą kambarį, dažnai ji priverčia nervintis, nei mėgautis. Krečia drebulys; ausis instinktyviai griebiasi bet ko, priešgaisrinio šnypštimo, paukščių čiulbėjimo arba lapų šlamėsio, išgelbėsiančio nuo nežinomos tuštumos. Žmonės nori tylos, bet ne tiek daug. |