...Iš tolo, miško koridoriuje, jis pasirodė linksmas ir pasidabinęs, spindintis nepaprastai tyru ir lygiu geltoniu. Priėjau arčiau: tai buvo apleistas laukas, seniai neartas ir nesėtas, dabar tankiai apaugęs kažkokiais neaukštais krūmokšniais. Nuo jų staiga dvelktelėjo maloniu karčiai gėliniu kvapu. „Juk tai barborytė, - prisiminiau kadaisę skaitytą botanikos atlasą, – kažkas panašaus į piktžolę...“

Gaivus vėjas nuvilnijo virš gyvo kilimo, visas laukas ėmė mirguliuoti auksinėmis bangomis, nusiritančiomis iki miško sienos, saulės paslėptos šešėlyje, sukuriančiomis nuostabų tamsiai žalios ir ryškiai geltonos kontrastą. 'Tarsi brangi taurė malachitiniame apvade“ - šmėstelėjo palyginimas.

Aukštai kaitriame birželio danguje sklendė vanagas. Karštis pranašavo audrą. Virš vakarinės horizonto dalies jau tamsavo didžiulis debesis, pribrinkęs lietaus. Ir tik zenite nelygūs, greitai besikeičiantys debesų kraštai tviskėjo išlydytu sidabru, skleisdami nepakeliamą šviesą. Vėjas stiprėjo, visi barboryčių žiedai greitai lingavo, tarsi atlikdami kažkokį egzotišką šokį.

Skambėjo, aistringai ir be perstojo, daugelis akiai nematomų vieversių. Tarsi prieš audrą dainavo ir gėlės, ir miškas, ir šis žmogaus gyvenvietėms tolimas laukas. Tačiau štai šilti pilki rutuliukai nukrito kažkur iš dangaus ir pakibo virš auksaspalvių barborytės krūmų. Kai kurie vieversiai plasnojo virš pat lauko, purpsėdami nuo gėlės prie gėlės ir pripildydami lauką netylančio čirenimo. Kiti, tankiai plazdendami sparneliais, kilo stačiai ir pakibdavo keturų-penkų metrų aukštyje virš lauko ir taip pat garsiai šlovino gyvenimą.

Priešaudriai debesys riogsojo po visą dangų, kai kur melsvai rausvi, tarsi įkaitinti iš vidaus, ir as pamačiau, jog virš miško beliko nedidelis žydras langas, per kurį spinduliai tiesiu plačiu kriokliu veržėsi link žemės, užliedami šilta švelnia šviesa visą kvapnų vasaros žydėjimą. O įtemptame, įelektrintame ore be garso siautė aplink skraidančių drebulės pūkų pūga. Bet štai kažkur kurtinančiai driokstelėjo griaustinis, ir pirmi stambūs lietaus lašai triukšmingai supliekė į barboryčių auksą. Tą akimirką, kai atėjo liūtis, staiga pasirodė, jog visa gyvoji gamta laisvai ir su palengvėjimu atsiduso, jog visi medžiai, augalai, paukščiai ir žvėrys džiaugėsi tviskančiu, nerimastingu, iš storų vandens srovių suaustu lietumi.

Visas permirkęs, vienas vidury rūko apgaubto ir staiga pritilusio, tarsi stichijos prislėgto, lauko, aš taip pat tyledamas megavausi svaiginančia laime – laime žmogaus, kuriam tik vieną, daugiausiai du kartus per metus duota pamatyti ir pajusti nuostabią gamtos sumaištį.

... Tolumoje, miško proskynoje, jis pasirodė, linksmas ir puošnus, spindintis nepaprastai skaidriu ir lygiu geltoniu. Priėjau arčiau: tai buvo apleistas laukas, seniai neartas ir nesėtas, ir dabar apaugęs kažin kokiais neaukštais augalais-krūmeliais.
Nuo jų staiga padvelkė maloniu aitroku gėlių aromatu. „Taip, tai - svėrė, - prisiminiau kažkada skaitytame botanikos atlase, - lyg ir piktžolė...“


Gyvuoju kilimu nuvilnijo gaivus vėjas, visas laukas užgrojo ir subangavo auksaspalvėmis bangelėmis, kurios nusidriekė iki užtamsintos miško sienos, sukurdamos nuostabųjį tamsiai žalią ir skaisčiai geltoną kontrastą.
„Tarsi brangi taurė malachito rėmeliuose“ - šmėstelėjo palyginimas.
Aukštai įkaitusiame birželio danguje sklandė peslys. Kaitra pranašavo audrą. Vakarinė horizonto dalis jau temo nuo milžiniško, pritvinkusio lietaus debesies. Tik zenite nelygūs, greitai plaukiantys debesų kraštai akinamai spindėjo išlydyto sidabro ryškumu, skleisdami nepakeliamą šviesą. Vėjas sustiprėjo, visas svėrių žiedynas greitai įsisiūbavo, tarsi atlikdamas nežinomą egzotinį šokį.


Aistringai ir nepaliaujamai skambėjo akims nematomi vieversiai. Tarsi prieš audrą uždainavo gėlės ir miškas, bei šis nuo žmonių gyvenviečių nutolęs laukas. Štai šilti pilki gumulėliai nukrito iš dangaus kertelės ir pakibo virš auksaspalvių svėrių krūmelių.
Kai kurie vieversiai sklendė virš pačio lauko, purptelėdami nuo žiedo prie žiedo ir užpildydami pamiškę nepaliaujamu šnaresiu. Kiti, tankiai plazdendami sparneliais, kilo vertikaliai ir kybojo keturis-penkis metrus virš žemės ir skambiai šlovino gyvenimą.

Artėjančios audros debesys tvenkėsi visame danguje, kai kur melsvai rožiniai, tarsi įkaitę iš vidaus, ir aš pamačiau, kad virš miško liko tik nedidelis melsvokas langelis, iš kurio plačiu kriokliu į žemę liejosi saulės spinduliai, šilta švelnia šviesa užliejantys visą vasaros aromatingą žydinčią augmeniją. Įtampos pripildytame, įelektrintame ore nebyliai šėlo aplink skraidančių drebulinių pūkelių pūga. Štai, kažkur kurtinančiai driokstelėjo griaustinis, ir pirmieji stambūs lietaus lašai triukšmingai suvilgė auksinius svėrių žiedus. Tą akimirką, kai prasidėjo liūtis, staiga pasirodė, kad visa gyvoji gamta laisvai ir su palengvėjimu atsiduso, visi medžiai, augmenija, paukščiai ir žvėrys apsidžiaugė spindinčiu, ant kojų sukeliančiu, iš stambių vandens čiurkšlių surėdytu lietumi.

Iki siūlo galo permirkęs, vienas rūko apgaubtame ir staiga pritilusiame, tarsi stichijos priblokštame lauke, aš taip pat tylėdamas mėgavausi svaigia žmogaus laime, kuriam vieną kartą, daugių daugiausia, du kartus per metus lemta išvysti ir pajusti nuostabiąją gamtos sumaištį.

... Iš tolo, miško koridoriuje, jis pasirodė linksmas ir puošnus, spindintis neįprasta švara ir lygiu geltoniu. Aš priėjau arčiau: tai buvo apleistas laukas, seniai neartas ir nesėtas, ir dabar tankiai apžėlęs kažkokiais neaukštais augalų krūmeliais. Nuo jų staiga padvelkė maloniai kartokas gėlių aromatas. „Čia juk barborytės, – prisiminiau kažkada skaitinėtą botanikos atlasą, – lyg ir piktžolės...“

Gaivus vėjas perbėgo gyvuoju kilimu, visas laukas susiūbavo ir nuvilnijo auksaspalvėmis bangomis, kurios riedėjo iki saulės šešėlyje esančios miško sienos, sukurdamos nuostabų tamsios žalumos ir ryškaus geltonio kontrastą. „Lyg malachitu aptaisyta brangi taurė“, – šmėkštelėjo palyginimas.
Aukštai tvankioje birželio padangėje sklandė peslys. Karštis pranašavo lietų. Virš vakarinės horizonto dalies jau tamsavo milžiniškas, pritvinkęs lietaus debesis. Ir tik tiesiai virš galvos esančių debesų kraštai, nelygūs, greitai judantys, akinamai spindėjo išlydytu sidabru, skleisdami nepakenčiamą šviesą. Vėjas stiprėjo, visi barboryčių žiedynai greitai siūbavo lyg atlikdami kažkokį egzotinį šokį.

Aistringai ir be perstojo skambėjo daugybė akimi nematomų vieversių. Lyg prieš audrą būtų uždainavę ir gėlės, ir miškas, ir šitas atokus žmonių gyvenvietėms laukas. Bet štai šilti pilki gumulėliai iš kažin kur danguje nukrito ir pakibo virš auksaspalvių barborytės krūmelių. Kai kurie vieversiai sukosi virš paties lauko, purpčiodami nuo žiedo prie žiedo ir užpildydami pamiškę nenutildomu čirenimu. Kiti, tankiai plazdėdami sparneliais, kilo stačiai į viršų ir, pakibę virš žemės kokių keturių ar penkių metrų aukštyje, taip pat garsiai šlovino gyvenimą.

Artėjančios audros debesys, kai kur mėlynai rožiniai lyg įkaitinti iš vidaus, užgriozdino visą dangų, ir aš pamačiau, kad virš miško liko vien tik nedidelis žydras langas, iš kurio į žemę plačiu kriokliu veržėsi spinduliai, šilta minkšta šviesa užliedami visą kvapnųjį vasaros žydėjimą. O įtemptame, elektra užpildytame ore be garso siautėjo aplinkui skraidančių drebulės pūkų pūga. Bet štai kažkur kurtinamai trenkė griaustinis, ir pirmieji stambūs lietaus lašai ėmė triukšmingai čaižyti barborytės žiedų auksą. Tą akimirką, kai prasidėjo liūtis, staiga pasirodė, jog visa gyvoji gamta laisvai ir su palengvėjimu atsiduso, kad visi medžiai, augalai, paukščiai ir žvėrys apsidžiaugė žėrinčiu, ištisiniu, iš storų vandens čiurkšlių nuaustu lietumi.

Permirkęs iki paskutinio siūlelio, vienas aptemusiame ir staiga pritilusiame, it prislėgtame stichijos lauke, aš taip pat tylomis mėgavausi svaiginančia laime žmogaus, kuriam vieną, daugių daugiausia gal du kartus per metus lemta pamatyti ir pajusti nuostabiąją sumaištį gamtoje.

...Iš tolo, miško koridoriuje, jis atrodė džiugus ir pasidabinęs, nepaprastai švariai ir tolygiai švytintis gelsvumu. Aš priėjau arčiau: tai buvo apleistas laukas, seniai neartas ir neužsėtas, o dabar tankiai apaugęs kažkokiais neaukštais augalais-krūmeliais. Staiga nuo jų pasklido malonus kartokas gėlių aromatas. „Tai rapsai, – prisiminiau kažkada skaitytą botanikos atlasą, – kažkas panašaus į piktžolę ...".

Gaivus vėjas perbėgo gyvu kilimu, visas laukas ėmė žaisti ir persiliejo aukso bangomis, kurios nusirisdavo iki saulės šešėlyje paslėptos miško sienos, sudarydamos nuostabų tamsiai žalios ir šviesiai geltonos spalvų kontrastą. „Tarytum brangi taurė su malachito krašteliais“ – šmėkštelėjo palyginimas.
Aukštai, karščiu alsuojančio birželio danguje sklandė peslys. Karštis pranašavo audrą. Vakarų pusėje, virš horizonto, jau pasirodė didžiulis tamsus debesis, pritvinkęs lietaus. Ir tik zenite nelygūs, greitai dingstantys debesų kraštai akinamai švietė išlydytu sidabru, skleisdami nepakeliamą šviesą. Vėjas stiprėjo, visi rapsų žiedai greitai siūbavo, tarsi šokdami kažkokį egzotinį šokį.

Aistringai ir be paliovos giedojo daugybė akimi nematomų vieversių. Tarytum prieš audrą dainavo ir gėlės, ir miškas, ir šis laukas, plytintis toli nuo žmogaus gyvenamų vietų. Bet štai šilti pilki gumulėliai nukrito kažkur iš dangaus ir pakibo ties auksiniais rapsų krūmeliais. Kai kurie vieversiai sukosi virš lauko, plasnodami nuo žiedo prie žiedo ir pripildydami pamiškę nepaliaujamo čirenimo. Kiti, dažnai virpindami sparnelius, pakildavo vertikaliai ir pakibdavo keturių ar penkių metrų aukštyje virš žemės ir taip pat garsiai garbino gyvenimą.

Audrą pranašaujantys debesys kaupėsi visame danguje, kai kur jie buvo mėlynai rožiniai, tarytum įkaitinti iš vidaus, ir aš pamačiau, kad virš miško teliko tik nedidelis žydras langas, iš kurio tiesiu plačiu kriokliu link žemės prasiveržia spinduliai, šilta minkšta šviesa užliejantys kvapnius vasaros žiedus. O įtampos sklidiname, įelektrintame ore be garso siautė aplink skraidančių drebulės pūkų pūga. Bet štai kažkur kurtinamai sugriaudė griaustinis ir pirmieji dideli lietaus lašai triukšmingai ėmė čaižyti rapsų žiedų auksą. Tą akimirką, kai prasidėjo liūtis, staiga pasirodė, kad visa gyvoji gamta laisvai ir su palengvėjimu atsikvėpė, kad visi medžiai, augalai, paukščiai ir žvėrys nudžiugo, pajutę žėrintį, nerimastingą, iš storų vandens srautų išaustą lietų.

Iki siūlelio permirkęs, vienas tarp rūke paskendusio ir staiga nutilusio, tarsi stichijos prislopinto lauko, aš taip pat tyliai mėgavausi svaiginančia laime, tekusia žmogui, kuriam vieną, gal du kartus per metus duota pamatyti ir pajusti nuostabią gamtos sumaištį.

Iš tolo ... miško koridoriuje, jis atrodė įdomus ir elegantiškas šviečia neįprastai aiškią ir lygio geltonumas. Aš atėjau arčiau: ji buvo atsisakyta lauką, nebuvo suartas ir skirstytis, o dabar tankiai apaugęs augalais, kai mažai krūmų. Iš jų staiga Unieść patogią kartaus gėlių aromatą. "Taip, tai žiemos pipirnė - Prisimenu, kartą perskaityti botanikos atlasas - piktžolių tiek ...".

Šviežias vėjas buvo valomas per gyvenimo kilimą ir pradėjo žaisti visą lauką zaperelivalos aukso bangas dokatyvayutsya su tonuotais saulė medienos sienos, formavimo nuostabų kontrastą tamsiai žalios ir ryškiai geltonos spalvos. "Kaip tauriųjų malachito puodo krašto" - uždėtinį palyginimas.
Aukštai danguje sklandė temperamentingas birželis aitvarą. Audros šilumos. Per Vakarų horizonto uždengs didžiulis debesis patinimas lietaus. Ir tik zenitas netolygus greitai išstumia debesų kraštai akinimo išlydyto sidabro, išsiskiriantis nepakeliama šviesą. Vėjas pakilo, visi rapsų žiedai greitai siūbavo lyg atlikti egzotiškų šokių.

Nuskambėjo, aistringai ir be paliovos, daugelis nematoma akimis vieversiai. Jei prieš audra dainavo ir gėlės, ir miškas, ir tai toli gražu ne žmogaus gyvenviečių srityje. Bet štai šiltas pilkas gabalai nukrito kažkur į dangų ir svyruoti daugiau krūmų aukso rapsukų. Kai vieversiai svyruoti virš lauko pereparhivaya iš gėlių gėlių ir užpildyti pakraštyje nepaliaujamas pjovimas. Kiti dažnai skraidymas sparnai pakeliamas vertikaliai ir svyruoti metrų keturių ar penkių virš žemės ir taip pat garsiai šlovino gyvenimą.

Grėsmingas debesis górowała danguje, čia ir ten, mėlyna, rožinė, tarsi švyti iš vidaus, ir aš pamačiau, kad per mišką yra tik šiek tiek melsvas langas, iš kurio tiesioginis plačiausias krioklys įveikė pagrindines sijas, pilant šiltą minkšta šviesa kvepiančių žydėjimas visą vasarą. Ir trumpas, elektros užpildė orą tyliai siautėjo pūga plaukioja aplink drebulės pūkas. Bet čia kažkur kurtinantis griaustinio triperis, o pirmieji dideli lietaus triukšmingos hlestanuli Aukso spalvos rapsų.Momentas atėjo, kai Downpour, jis staiga atrodė, kad visi laukinių gyvūnų yra nemokamas ir atleisti, kad visi medžiai, augalai, gyvūnai ir paukščiai laimingas putojantis vspoloshnomu, austi iš storų vandens purkštukai, lietaus.

Peršlapęs į odą, vienas iš miglotos ir staiga nedidelė, tarsi grūsti lauko elementų, aš taip pat patiko tyla svaiginantis laimės žmogus, kuris vienas, o gal du kartus per metus skiriamas pamatyti ir pajusti nuostabų sumaištį gamtoje.

... Tolumoje, miško proskynoje, jis atrodė linksmas ir pasidabinęs, švytintis neįtikėtinai ryškiu vienodu geltoniu. Prisiartinau: tai buvo apleistas laukas, seniai beartas ir neapsėtas, o dabar tankiai apžėlęs kažkokiais augalais, primenančiais krūmokšnius. Staiga nuo jų padvelkė malonus aitrokas gėlių aromatas. „Betgi tai barborytės, – prisiminiau kažkada skaitytą botanikos atlasą, – panašu į barbarus...“.

Gaivus vėjelis praskriejo gyvuoju kilimu, visas laukas subangavo ir nuvilnijo auksinėmis bangomis, kurios nusirito iki saulės nutvieksto miško pakraščio, sukurdamos stulbinantį kontrastą tarp tamsiai žalios ir ryškiai geltonos. „Tarsi brangus malachitu įrėmintas dubuo“, – šmėstelėjo palyginimas. Aukštai, kaitriame birželio danguje, sklendė peslys. Kaitra pranašavo audrą. Vakarinį horizonto pakraštį jau uždengė milžiniškas debesis, pritvinkęs lietaus. Ir tik virš galvos nelygūs, greit besimaišančių debesų pakraščiai akinamai švytėjo sidabru, skleisdami sunkiai pakeliamą šviesą. Vėjas stiprėjo, visi barboryčių žiedai greitai siūbavo, tarsi šoktų kažkokį egzotinį šokį.

Siautulingai ir be paliovos čiulbėjo daugybė akims neužmatomų vieversių. Atrodė, kad prieš audrą dainavo ir gėlės, ir miškas, ir šis laukas, esantis atokiai nuo apgyvendintų vietovių. Kažkur iš dangaus nukrito šilti, pilki gumulėliai ir pakibo virš auksinių barboryčių krūmelių. Kai kurie vieversiai sklandė virš pačio lauko plazdendami nuo žiedelio ant žiedelio ir pripildydami apylinkes nepaliaujamu čirenimu. Kiti, dažnai mojuodami sparneliais, kilo aukštyn ir kabojo keturi penki metrai virš žemės tokiu būdu garsiai skelbdami gyvenimą.

Audros debesys kaupėsi visame danguje, vietomis melsvai rausvi, tarsi švytintys iš vidaus, tada pamačiau, kad virš miško liko tik mažytis melsvas plotelis, pro kurį tiesiai plačiu kriokliu link žemės sruvo spinduliai, šilta minkšta šviesa užliedami visą vasarišką kvepiantį žydėjimą. O pritvinkusiame, įsielektrinusiame ore be garso siautėjo pūga iš aplink sūkuriuojančių drebulės pūkų. Kažkur kurtinančiai nugriaudėjo griaustinis ir pirmieji stambūs lietaus lašai triukšmingai tekštelėjo ant auksinių barboryčių žiedų. Tą akimirką, kai prasidėjo liūtis, staiga pasirodė, kad gamta laisvai ir su palengvėjimu atsikvėpė, kad visi medžiai, augalai, paukščiai ir žvėrys nudžiugo matydami žaižaruojantį, svaiginantį, iš storų vandens srovių išaustą lietų.

Permirkęs iki paskutinio siūlelio, vienišas miglotame ir staiga nuščiuvusiame, tarsi stichijos siaučiamame lauke, tai pat tylėdamas mėgavausi svaiginančia laime žmogaus, kuriam vieną, galbūt du kartus per metus, lemta išvysti ir pajusti nuostabų gamtos siautulį.